Ekologiški žemės riešutai (be kevalo)

Žemės riešutų maistingumas (100 g)*

Žemės riešutai yra vieni populiariausių riešutų pasaulyje. Neįpareigojantis ir malonus skonis yra reikšminga to priežastis. Tas faktas, kad tai yra pigiausi riešutai taip pat prisideda prie jų populiarumo. Tačiau be viso to, žemės riešutai gali pasiūlyti ir visą aibę privalumų besirūpinantiems savo sveikata.

Tiesa, norintiems gauti didžiausią naudą iš žemės riešutų nereikėtų rinktis sūdytų ar kepintų riešutų ar riešutų sviesto, o valgyti grynus riešutus, patartina su luobele.

Kaip ir kiti riešutai (pavyzdžiui, migdolai ar lazdyno riešutai), šie taip pat savo sudėtyje turi visą maistinių medžiagų komplektą: 100 gramų riešutų rasite ir daug baltymų (50% rekomenduojamos paros normos), o kartu su jais ir amino rūgščių; skaidulinių medžiagų (36% RPN) ir nesočiųjų riebalų rūgščių.

Nepaisant to, kad žemės riešutai yra pigiausi tarp visų riešutų, jų vitaminų ir mineralų kiekis neturėtų nuvilti sveiką gyvenimo būdą propaguojančių žmonių. Nors gerokai mažiau nei lazdyno ar migdolų riešutuose, šiuose taip pat yra vitamino E: 55% RPN. Tačiau daugiausia žemės riešutuose rasite B grupės vitaminų: Tiamino (B1) – 55%, riboflavino (B2) ir vitamino B6 – po 21%, niacino (B3) – 81%, pantoteno rūgšties – 30% ir folio rūgšties (B9) – net 123% RPN. Pastarosios dvi rūgštys suteikia šiuos privalumus: pantoteno rūgštis padeda palaikyti normalią steroidinių hormonų, vitamino D ir kai kurių neuromediatorių sintezę ir apykaitą, kai tuo tarpu folio rūgštis padeda palaikyti normalią kraujodarą. Nors vitaminų B1 ir B6 čia aptinkama nemažai, kur kas didesnius jų kiekius galite rasti pistacijose, nes būtent jose šių vitaminų kiekis yra didžiausias tarp visų riešutų.

Kaip įprasta, tokiame maiste mineralų yra kur kas daugiau nei vitaminų. Mangano žemės riešutuose yra beveik visa dienos norma – 99%, o vario dar daugiau – 117% RPN. Pastarasis padeda palaikyti normalų geležies pernešimą organizme, todėl jį verta vartoti sutrikus geležies pernešimo procesui. Geležies, beje, žemės riešutuose yra 15% RPN. Tuo tarpu tiek magnio, tiek fosforo yra beveik vienodai – atitinkamai 49% ir 48% RPN, o cinko čia randama kiek mažiau – 33% RPN.

Kaip ir kiti riešutai, taip ir šie turi didelį kiekį riebalų savo sudėtyje. Tačiau gera žinia yra ta, kad absoliuti dauguma šių riebalų yra sudaryti iš mononesočiųjų ir polisočiųjų riebalų, kurie sudaro 83% visų žemės riešutų riebalų kiekio. Šie riebalai dar yra žinomi kaip “gerieji” riebalai, t.y. nesotieji riebalai, kuriais galima pakeisti sočiuosius riebalus, kas padeda palaikyti normalią cholesterolio koncentraciją kraujyje.

*Remiantis USDA Food Composition Databases duomenimis.

Apie žemės riešutus

Skirtingai nei daugelis kitų riešutų, šie auga ne ant medžių ir net ne ant žemės, bet po ja. Todėl techniškai jie nėra riešutai, bet ankštiniai augalai. Tačiau kasdienėje ar kulinarinėje kalboje yra įprasta juos vadinti riešutais.

Įdomu, kad iki pat 1930-ųjų, šie riešutai JAV buvo naudojami beveik išimtinai, kaip pašaras gyvuliams. Tik po daugybės metų JAV vyriausybės vykdytos programos, siekiančios paskatinti žemės riešutų auginimą ir vartojimą, jie buvo pradėti vartoti žmonių.

Kiek daugiau nei pusę visos pasaulio žemės riešutų produkcijos užaugina Kinija (38%) ir Indija (15%). Nigerija, JAV ir Sudanas kartu sudėjus yra atsakingi už beveik 20% produkcijos. Didžiausia pasaulio importuotoja yra Europos Sąjunga, importuojanti 52% visų pagaminamų riešutų.

Kaip ir kiti riešutai, šie turi įvairiausių kulinarinių paskirčių. Tačiau, žemės riešutai yra naudojami ne tik įvairiems patiekalams gaminti, bet ir kaip pašaras gyvuliams bei kaip pasta bado aukoms pamaitinti. Pastarąją rolę šis maistas atlieka itin gerai, nes jame yra daug baltymų ir kitų maistingų medžiagų. Tačiau žemės riešutai yra unikalūs tuo, kad jie taip pat turi įvairiausių industrinių paskirčių. Pavyzdžiui, žemės riešutai (o tiksliau – jų aliejai) yra naudojami gaminti dažus, liubrikantus ar šveitiklius. Nėra neįprasta žemės riešutų aliejų naudoti ir gaminant kosmetines priemones.