Ekologiški graikiniai riešutai

Graikinių riešutų maistingumas (100 g)*

Ar kada pastebėjote, kad graikiniai riešutai panašūs į žmogaus smegenis? Jie, kaip ir smegenys, didžiąja dalimi sudaryti iš riebalų ir juose randama organizmui reikalingų medžiagų. Kokių?

Pradėkime nuo vitaminų. Graikiniuose riešutuose yra daug dviejų rūšių B grupės vitaminų: tiamino (vitamino B1) ir folio rūgšties (vitamino B9). 100 g riešutų šių vitaminų gausite atitinkamai 31% ir 49% RPN. Tiaminas padeda palaikyti normalią nervų sistemos veiklą ir širdies veiklą, o folio rūgštis – normalią kraujodarą ir aminorūgščių sintezę.

Juose taip pat randama ir kitų vitaminų: vitaminų B2, B5, B3, vitamino E. Jų su 100 g riešutų gausite atitinkamai 10%, 9%, 7% ir 5% RPN.

Tačiau kaip ir kituose riešutuose, juose daugiau mineralų. Graikiniuose riešutuose ypač daug vario ir mangano (kaip ir žemės ar makadamijos riešutuose), kurių 100 g riešutų yra atitinkamai 150% ir 170% RPN! Jie abu turi antioksidantinių savybių, kurios padeda ląsteles apsaugoti nuo oksidacinės pažaidos bei taip pat padeda palaikyti normalią energijos apykaitą. Tačiau nereiktų pamiršti ir fosforo, magnio, cinko, kurių graikiniai riešutai turi taip pat daug, ar geležies, kurios šaltiniu jie yra. 100 g riešutų, šių medžiagų yra atitinkamai 49%, 42%, 30% ir 20%. Fosforas padeda palaikyti normalią ląstelių membranų funkciją, magnis – normalią kaulų ir dantų būklę, cinkas – normalią nagų ir odos būklę, o geležis padeda palaikyti normalų raudonųjų kraujo kūnelių ir hemoglobino susidarymą bei normalų deguonies pernešimą organizme.

*Remiantis USDA Food Composition Databases duomenimis.

Apie graikinius riešutus

Graikiniai riešutai auga ant didelių medžių, kurie kilo Azijoje, tačiau dabar auginami nuo Balkanų iki Kinijos. Didžiausi miškai kuriuose auga šie medžiai aptinkami Kirgizistane. Įrašai rodo, kad graikiniai riešutai buvo auginami jau Babilono civilizacijoje apie 2000 metų prieš Kristų, tačiau yra ir archeologinių radinių iš Neolito laikotarpio Prancūzijos teritorijos, pagal kuriuos žmonės šiuos riešutus valgė jau prieš 8000 metų.

Graikinių riešutų maistingumas buvo žinomas nuo rašytinės istorijos pradžios. Šių medžių selekcija jau buvo naudojama Senovės Graikijoje, kurie kartu su Romėnais juos augino Europoje ir Šiaurės Afrikoje dar iki Viduramžių. Iš ten jie pasklido į Angliją ir vėliau – Šiaurės Ameriką. Šiais laikais, didžiausi graikinių riešutų augintojai yra Kinija, Iranas ir JAV.

Po to, kai sunoksta, riešutai išlukštenami iš kieto kiauto, kuris saugo jų branduolį. Graikinių riešutų branduolį sudaro dvi puselės atskirtos pertvarėle. Įdomu tai, kad ir kietasis jų lukštas turi nemažai maistinių medžiagų, tačiau jis nėra vartojamas.